Žurnalisto tyrimas atskleidžia, kaip apleistus sporto aikštynus supa neaiškių veikėjų aštuonkojis.
Kas tie į Kauno stadionus besikėsinantys mįslingos ir didžiosios verslo grupės atstovai? Šie žmonės yra turtingi, garsėjantys plačiomis pažintimis ir itin „kieti“ žaidėjai įvairiose sferose.
Dailius Dargis
Dykynės virsta moderniais kvartalais?
Pastaruoju metu apleisti ir dykynėmis virtę Kauno stadionai tapo ringu, kuriame nebe slaptai, kaip iki šiol, o atvirai susikovė įvairių interesų šiuose sporto aikštynuose turintys įtakingi miesto valdžios, verslo, šešėlinio pasaulio žmonės ir jų grupės.
Pastaruoju metu dėl Kauno stadionų užvirė itin arši kova: miesto reikmėms iškart buvo siekiama perimti netgi kelis sporto objektus - buvusį „Inkaro“, Partizanų gatvėje esančius regbio ir „Gintaro“ stadionus bei buvusį „Kelininko“ aikštyną, esantį Jovarų gatvėje.
Tačiau minėti stadionai kur kas labiau domina milijonus sukaupusius verslininkus, kurie jau aplinkiniais keliais per tarpininkus pradėjo šių objektų privatizavimo procesą. Juos masina galimas solidus pelnas — apytikslė vieno stadiono žemės ploto kaina siekia apie 5 milijonus litų!
Peršasi išvada, jog šiose Kauno vietose situacija bus tokia kaip prieš keletą metų su toje pačioje K.Baršausko gatvėje buvusiu „Žalgirio“ futbolo stadionu, kurio vietoje išdygo didžiulis, tačiau iki šiol nuostolingai veikiantis prekybos centras.
Ąžuolynas traukia oligarchus
Lyg to būtų maža, jau kurį laiką šurmuliuoja Ąžuolyno bendruomenės atstovai, susirūpinę dėl tolesnio vienintelės kauniečių savaitgalių pasivaikščiojimams bei kasdienei rytinei mankštai tinkamos erdvės, Ąžuolyno parko, ateities.
Paaiškėjo, jog čia savų interesų turįs netgi plačiai žinomas kaunietis milijonierius, kuris įsigijęs ne tik Kauno ir Škotijos futbolo klubus, bet ir įtakingo britų bulvarinio spaudos leidinio akcijas.
Kauno valdžios elitas buvo gundomas milijonu
Su „Balsas.lt savaitė “ korespondentu bendravęs buvęs Kauno tarybos narys prasitarė apie kauniečių oligarchų, kuriems nesunkiai pavyko įsigyti prie laikinosios sostinės stadionų esančius žemės sklypus, gudriai rezgamas machinacijas: „Mes turime reikalą ne su banditais, o su solidžiais žmonėmis. Jie plėšia ne praeivius tamsiose gatvėse, o visą šalį vidury baltos dienos“.
Yra duomenų, jog viena stambi kauniečių verslo grupė, įgijusi mieste daug brangaus nekilnojamojo turto, dabar nuožmiai siekia perimti ir apleistų stadionų bei Ąžuolyno žemės sklypus už jų pačių dabartinei miesto valdžiai pasiūlytas kainas. Anot buvusio Kauno tarybos nario, keli stambūs verslininkai iš minėtos grupės, prieš pat Seimo rinkimus, per tarpininkus dabartinės Kauno valdžios atstovams neoficialiai buvo pasiūlę milijoną litų, kad šie sutvarkytų įstrigusius reikalus. Tuo tarpu sostinėje apie panašius reikalus tik prisėdę šnekėtis aukšti valdininkai iškart pageidauja gauti ne mažiau kaip 5 milijonų.
„Balsas.lt savaitės“ šaltinių žiniomis, tokiems tikslams kaskart tarnauja ir gerai apmokami tarpininkai. O tuo patikėjusį valdininką gali įrašyti į skolininkų sąrašą ir atėjus laikui paprašyti paslaugos.
Įtakingi ir galingi?
Kas tie didžiosios verslo grupės atstovai? Šie žmonės yra turtingi, garsėjantys plačiomis pažintimis ir itin „kieti“ žaidėjai įvairaus pobūdžio nešvariuose sandėriuose. Prieš keletą metų dėl vienos Kauno automobilių stovėjimo aikštelės šiam verslininkų klanui negalėję pasipriešinti net patys didžiausi anų laikų Vilijampolės „daktarų“ kriminalinės gaujos lyderiai.
Kaip „Balsas.lt savaitei“ teigė kaunietis politikas Stanislovas Buškevičius, pernai pradėjęs kovą už stadionų grąžinimą miesto reikmėms, sužinojęs kone Holivudo trilerio siužeto vertą kiekvieno jų istoriją.
Anot jo, prie visų sporto aikštynų sukinėjasi itin abejotinos reputacijos asmenys. Tarp jų — ir praėjusio šimtmečio paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos „verslo klasikai“, itin suklestėję prasidėjus privatizavimui, dėl paveldėtų žemių aršiai kovojantis garbaus amžiaus kaunietis, turintis stiprų užnugarį aukščiausiose teisėsaugos sistemos sluoksniuose, mafijos atstovai.
„Dėl regbio stadiono Partizanų gatvėje man paskambinę žmonės iš „Interbolio“ iš pradžių pasiūlė susitikti keliose konspiracinėse vietose, — pasakojo Kauno vicemeras Stanislovas Buškevičius. — Nustebau sužinojęs, kad tokį svarbų klausimą jie norėtų aptarti ne mano kabinete, o kažkur atokioje vietoje esančioje kavinėje“.
S.Buškevičius prasitarė, kad po šio skambučio vienas jo kolega iš Kauno tarybos prašęs tiesiog „išimti“ šitą klausimą iš tarybos posėdžių dienotvarkės.
„Vėliau per kelis man artimus žmones sulaukiau analogiško spaudimo ir dėl „Kelinininko“ stadiono. Bet panašūs atvejai mane tiktai „užveda“: kuo labiau manęs kažko prašo, pageidauja ar bando įvairiais būdais prisišlieti, tada dar kruopščiau ir giliau pradedu knaisiotis tenai, kur man išties iškyla tam tikrų abejonių“, — teigė Kauno vicemeras.
S.Buškevičius sakė, jog norėdamas užkirsti kelią tolimesniems verslo atstovų žingsniams kartkartėmis patyręs spaudimą iš įvairių pusių — netgi iš artimiausių kolegų miesto savivaldybėje.
„Pradėjęs analizuoti situacijas dėl šių stadionų susidūriau su tokiu spaudimu paimti neteisėtą atlygį, kokio netgi nebuvau patyręs per aštuonerius metus praleistus Seime“, — neslėpdamas pripažino dvi kadencijas Seime praleidęs Kauno vicemeras S.Buškevičius.
Karas tarp gangsterių kilo dėl stadiono?
Kaune, Partizanų gatvės 192—uoju numeriu pažymėtame žemės sklype, esančiame regbio stadione, kone kasdien besilankantis Lietuvos regbio federacijos vykdomojo komiteto narys bei vaikų ir jaunimo regbio klubo „Ąžuolas“ vadovas, miesto tarybos narys Vytautas Vasilenko „Balsas.lt savaitės“ žurnalistui patvirtino tai, kad dėl šio aikštyno yra susikirtę įvairių tarpusavyje susijusių veikėjų rankos.
Vasilenko prasitarė, kad praeityje šiame stadione ne kartą yra matęs ir anuomet Kaune klestėjusios „daškinių“ nusikalstamos gaujos lyderį Remigijų Daškevičių, pravarde „Daškė“. 2001—ųjų lapkričio 24-osios vakarą Vilniuje prie itališkos picerijos durų įtakingas šešėlinio pasaulio veikėjas profesionalaus snaiperio buvo nužudytas vieninteliu šūviu.
Nukankintų verslininkų pirtis
Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais tais laikais klestėjusių Kauno „daktarų“ ir „daškinių“ nusikalstamų susivienijimų atstovai nuolat drebindavo anuomet miesto aukštuomenės pamėgtų „Žalio kalno“, „Metropolio“, „Kauko“, „Pasimatymo“ ir „Vilijos“ restoranų sienas.
Tuo metu šiuose pobūviuose buvo galima pastebėti ir vėliau liūdnai pagarsėjusius kauniečių verslo ryklius — Gintarą Petriką, Arvydą Stašaitį, tuometinį „Sabinos“ korporacijos prezidentą Gintautą Kazlauską, 1996—aisiais prie savo namų nušautą „Agoros“ vadovą Sigitą Čiapą.
Lig šiol kai kurie įspūdingą karjerą padarę Kauno verslininkai prisimena, kaip iškart po privatizacijos reketininkai „ūždavo“ ir jau minėtos Partizanų gatvės 192—uoju numeriu pažymėtoje pirtyje.
Šioje atokioje Kauno vietoje nusikaltėlių pamėgtoje „pramogų oazėje“ dažnai būdavo atvežami nepaklusnūs ar duoklės nenorėję mokėti praeityje klestėjusių bendrovių savininkai. Nusikaltėliai turčius įmerkdavo į pirties baseiną ir taip juos kankindavo, kol pastarieji neiškentę sutikdavo sumokėti nemažą savo uždirbto pelno dalį. Po tokių „egzekucijų“, budeliai ir jų kankiniai prisėsdavo prie vieno stalo ir lyg nieko nebuvę linksmindavosi iki paryčių.
Vienas buvęs aukštas Kauno kriminalinės policijos darbuotojas prisiminė, jog buvo gauta operatyvinių žinių apie planuojamą Kauno banditų „strielkę“ (pasitarimą, — aut.) pirtyje Partizanų gatvės gale.
Prie šios nuošalioje vietovėje esančios pirties atvykę kriminalistai buvo šokiruoti, kai pamatė šalia banditų pamėgtos užeigos surikiuotų nusikalstamų susivienijimų automobilių stovinčias transporto priemones su valstybiniais Seimo bei Vyriausybės numeriais. Dėl šios priežasties planuotą operaciją Kauno teisėsaugininkai turėjo atidėti.
Kauno Partizanų gatvėje tebestovintis, tačiau neveikiantis pirties kompleksas ir mūrinis svečių namas, kuriame veikė biliardinė, baigti statyti dar 1981 metais.
„Buvo metas, kai dirbau vėliau EBSW privatizuotoje F. Dzeržinskio staklių gamykloje. Vienu metu ir aš buvau jos smulkiuoju akcininku, bet vėliau tos akcijos paslaptingai pradingo. Mano žiniomis, Petrikas (skandalingai pagarsėjęs kaunietis Gintaras Petrikas) galimai prispaustas banditų tą pirtį tiesiog atidavė „daškiniams“, — teigė kraupią praeitį slepiančios pirties prižiūrėtojas Vladas.
Savaitgaliais — „Aro“ vizitai
Kadaise Kaune karaliavusių „daškinių“ pirtyje sargu dirbęs Vladas „Balsas.lt savaitei“ pasakojo, kad 1993 — 1995 metais kone kiekvieną savaitgalį šiame pastate netikėtai pasirodydavę automatais ginkluoti „Aro“ kovotojai. Įsiveržę šios rinktinės pareigūnai kaip mat suguldydavo besislinksminančius aukščiausio rango gangsterius ir jų svečius tiesiog veidu ant žemės.
Pašnekovas teigė, kad „daškinių“ „aukso amžiaus“ metais jų pirtyje surengtuose pobūviuose jam yra tekę pastebėti ir tuometinius Seimo narius, ministrus, anų laikų turtingiausius verslininkus. Taip pat Vladui šioje pirtyje ne kartą teko matyti ir šiandien milijoninius turtus susikrovusius buvusius „Daškės“ bendražygius, kurie iki šiolei viešumoje vengia pasirodyti be asmens sargybinių.
Manoma, kad maždaug 2001—ųjų vasarą — keli mėnesiai prieš R.Daškevičiaus žūtį dėl skirtingo požiūrio į verslą ir nelegaliai sukaupto pelno dalybų, tarp svarbių objektų — ir Kaune, Partizanų gatvėje esančios pirties, „daškinių“ tarpe užvirė arši kova. Staiga praturtėję buvę „Daškės“ partneriai nepanoro dalytis pinigais.
Įtampa tarp artimiausių R.Daškevičiaus žmonių ir priešingoje barikadų pusėje atsidūrusių senų jo draugų nuolat didėjo — tiek vieni, tiek kiti baiminosi dėl galimo pasikėsinimo nužudyti ir ėmė rūpintis asmenine apsauga.
Netrukus nuo snaiperio šūvio sostinėje krito pats R.Daškevičius. Toliau viskas vyko kaip Holivudo trileriuose apie žiaurią italų mafiją: du kartus buvo apšaudytas šarvuotu automobiliu iki šiol važinėjantis buvęs artimas „Daškės“ bičiulis Rolandas Dromantas, tačiau jis išvengė sužalojimų.
2002—ųjų sausį Algirdą Antanyną, pravarde „Antonis“ bandyta nužudyti pačiame Kauno centre.
